TavoPrincesė.

Rytas. Išeinu į kiemą ir žengiu į pievą, kuri rasos lašeliais nuklota. Vaikštau ant jų ir galvoju apie gyvenimą. Koks kartais jis trapus, pažeidžiamas, skaudus, įsimintinas, nuostabus, bet vis dėl to jis mano. Kaip ir tavo akys, kartais trapios ir pažeidžiamos, kartais įsimintinos, o kartais nuostabios, bet… Staiga stabteliu, užsimerkiu ir mintys nutrūksta. Jos man nepriklauso. Kojos sulinksta ir šalti rasos lašeliai ant mano pėdų ilgesį sudėlioja. Tu niekad nebuvai man tas, kurio galėtų reikėti, o dabar ėmė ir prireikė. Rodos dabar pažvelgčiau į Tavo rudas akis ir ten save pamatyčiau. Bet tu užsimerki, ir neleidi man nieko sužinoti apie tavo jausmus. Neleidi grįžti į Tavo gyvenimą, kurio dalis kažkada buvau. Neleidi, o aš nedrįstu klausti kodėl. Gal pavargau negauti atsakymo… Gal pavargau kartoti klaidas, ir į jas velti Tave? O gal pavargau gyventi? TAIP, aš pavargau gyventi. Pavargau šypsotis, verkti, juoktis, kalbėti, tylėti, miegoti, klausyti, aš pavargau. Bet Tavo akys ir žvilgsnis… Atsimerkiu ir žengiu į priekį rytine pieva, kurios rasos lašelius saulė išdegino ant mano blakstienų. Žengiu į priekį, tik ne atgal. Žengiu ir toliau mastau apie gyvenimą, kuris Tavo žvilgsnį ir akis saulėtiems rytams padovanojo. Negrąžinamai. Atleisk.

Keista matyti tas pačias rudas akis, kai jos sukelia ne laimę, o nepakeliamą skausmą. Nenoriu jų matyti, nebenoriu skęsti jose. Keista girdėti tą patį jo balsą, bet jausti, kad kalbėdamas su tavimi jis šaltas. Keista apkabinti žmogų, kuomet jauti, kai jis stumia tave nuo savęs. Keista matyti šypseną, kurią jam sukeldavai tu, o dabar gali sukelti bet kuri kita. Keista girdėti dainą, kurios metu eidami keliu pakeldavot galvas į žvaigždes ir šypsodavotės joms. Keista valgyti fri bulvytes, kurios be jo neskanios. Keista vienai žiūrėti filmą ir neturėti kur atsiremti. Keista dainuoti vienai kambaryje, ir vėliau suprasti, jog niekas tavęs nė neklauso.
Pagaliau tai suvokus, tu nusisuki ir lėtai išeini iš jo gyvenimo, jo širdies, paleidi jo žvilgsnį ir šiltas rankas atiduodi vėjams. Ir visai nesišypsai, kaip parašyta daugelyje kvailų pasakojimų. Verki, nes supranti, jog pati jį tokiu pavertei. Pati jį išmokei būti laimingu be tavęs. Tu net nebėgi nuo jo, o eini lėtai ir tave žudo tai, kad nerūpi jam tiek, jog jis tave sustabdytų.

Kai gatvės žibintai paskęsta mano akyse, tu atšalusiais pirštų galiukais sieki mano liūdesį pasigrobti.
Einu prisnigtu keliu, o kojos šaukia, jog jau pasiduoda, jog eiti per sunku vienoms. Aš jų neklausau, o kas man? Nebetikiu niekuo, nes jau nepastebiu kuomet ir pati sau meluoju. Ir jei mano akys šauks jog pasiilgo, tu-netikėk! Jei atrodys, kad rankos siekia apkabinti, tik nusijuok ir kaip visuomet praeidamas pamojuok. Jei kada ašaros papuoš mano veidą, tu negalvok, kad skauda. Gali giliai įkvėpti ir nusiraminti, mano akys-svetimo nepasiilgsta. Rankos-išdavusiojo liesti nebedrįsta. O ašaros nesilieja, nes išėjęs tu net ir jų man nepalikai. Ir aš dabar neskęstu, tik mojuoju… O tu šoki gelbėti, lyg žinodamas, jog dėl tavęs padaryčiau tą patį. Ne, ne gelbėčiau, o atšalusiais pirštų galiukais siekčiau tavo liūdesį paskandinti. Giliai, giliai, kad pritrūktų oro net atsisveikinti. Ne, ne liūdesiui, o tau.

Kai paskutinį kartą apkabini sau brangų žmogų, supranti ką reiškia gyventi, gyventi viena akimirka. Pasaulis slysta iš po kojų, o tu su prisirišimo kupinom akim paleidi jį. Paleidi iš rankų, iš gyvenimo ir minčių. Žiūri į jį nueinantį. Nori paskutinį kartą sušukti, jog nepamirši. Bet balsas užstringa gerklėje. Jis neatsisuka. Ramini save, jog neatsisuka, nes kūnas nebeklauso. Neverki, nes nebeliko to, dėl kurio verktum. Ramiai stebi visus aplinkui, ir bandai įžvelgti trūkumus, o į savuosius pažvelgti bijai. Matai, kaip visi lieja ašaras atsisveikindami ir mojuoja pro stiklines duris. Matai, kaip žmonės pradeda vertinti vieni kitus tik netekdami. O ji tave vertino nuo akimirkos, kuomet pirmą kartą tave išvydo. Gali patikėti? Vertino kiekvieną tavo apkabinimą, kuris tau galbūt nereiškė nieko. Vertino valandas su tavimi ir troško jas paversti amžinybe. O tu vis vien negrįši. Pakilsi, kur mano rankos nepasiekia, ir liksiu stovėti ant pasaulio krašto, nuo kurio ilgesys akmenukus mėtys. 

Grįžtu iš oro uosto, įeinu į kambarį pilną jo kvapo ir šypsenos ant aprasojusių langų pasilikusios. Atsiremiu į sieną, ir pakeliu galvą į lubas, kuriose jo juokas žvaigždes sudėliojo. Užsimerkiu, nes jos nenaudėlės į akis spigina, degina, taip, kaip ankščiau degino tavo akys.

Ir skaudžiau, nei matyti, kaip griūva tavo gyvenimas, yra žinoti, jog tu statysi jį per naują, tik jau be manęs.

Kai griūna svajonės. Kai pasitikėjimas su rudenio saule nusileidžia į tavo delnus. Kai viltis būti laiminga užsikasa po skurdžiais lapais, o liūdesys juodu rašalu baltam lape taškus deda. Kai pati atsisakai visko, kas rodos dar padeda tau žengti per gyvenimą. Atsisakai jo rankos. Kai supranti, kad daugiau niekam nesi reikalinga, užsidarai nuo viso pasaulio ir skęsti. Skęsti gyvenime lyg vandenyne ir gaudai oro gurkšnius. Jis siūlo atiduoti tau savo kvėpavimą, bet tik dar kartą jį atstumi ir bandai susitvarkyti pati.
Dabar suprantu, jog susitvarkyti negaliu. Nebegaliu, nes skausmas širdy netelpa. Ir keista kuomet dėl to nesi kaltas tu. Kalti visi aplinkui, bet ne tu. Ne tu man skausmą suteiki. Pati nesuprantu, dėl ko tave taip baudžiu. Atstumiu, grąžinu ir vėliau vėl į nežinią paleidžiu. Aš atsiprašyčiau, bet lūpos daugiau nebenori tau nei žodžio tarti. Aš ateičiau ir apkabinčiau, bet rankos nepasiekia. Aš lūpų kampučiais liesčiau tavo kaklą ir šnabždėčiau, kaip pasiilgau švelnumo. Į vandenyną savo jausmų nesutalpinčiau. O tu ir toliau tikėtumeisi kažko, kas širdį virpina. Bet dabar nebe taip, kaip ankščiau. Dabar nebeaukotume savo rytojų dėl vienas kito. Neatiduotume naktiniam dangui savo glamonių. Neįsileistume prisirišimo. O ir nuo ilgesio vartų spynas pamestume. Nes daugiau pasaulis nebe mums ir ne dėl mūsų. Saulė svetima ir dovanotos rožės meile nekvepia. Mūsų nuotrauka grąžina atgal į praeitį, trumpam, kad kūnas prisimintų ką reiškia šiluma. Tuomet pasižiūriu į blaškomus negailestingo vėjo, apnuogintus medžius prieš mano langus. Ir tyliai sušnibždu: ”Manau, ir jie kažkada šiluma tikėjo, kol ji neišdavė ir neišėjo…”

Paleidžiu. Prisirišimą ilgesiu paversiu. Mylimo rankas po svetimą kūną paleisiu. Negrįš, nes aš nepasiilgsiu. Nes man netruks. Ir vakarais tavo kvapą prisiminsiu (ne dėl to, kad norėčiau, dėl to, jog tu pamiršt neleisi). Įkvėpsiu, užsimerksiu ir laikysiu savyje. Ne dėl to, kad truktų, dėl to, kad prabėgusį laiką akimirkai sugrąžinčiau. Ir paleidžiu pirma, nes daugiau nebereikia. Daugiau pasitikėjimu ir prisirišimu nedvelkia. Dvelkia rudeniu ir šaltais vakarais po svetimu dangum. Su svetimais lietaus lašais. Jau ne iš tavo delnų.
Artumui užtrenkiau duris, o tu likai už jų. Tavo akys, prisikaupusios ašarų išliks atminty ilgiau nei maniau. Rudos, gilios akys, pritvinkę ašarų, karčių ašarų… Ašarai pasiekus tavo lūpas, apsilaižai. Sūru. Tada nubrauki šlapią veidą su mano ranka ir manai, kad pasigailėsiu. Ne, ne pasigailėti atėjau. O atsisveikinti. Ir nelaikyk stipriai suspaudęs, o leisk išeiti. Amžinai širdys vienu ritmu neplaks. Ir tavo kvapo neliko, sugėrė jį visą tie niekšai rudenio lapai. Be pasigailėjimo, pasiūlė ir man šiek tiek ant mano kūno pasilikti. Bet paprašiau, kad viską sau pasiimtų. Kad nuo manęs viską kas susiję su tavim sunaikintų. Ir tik vėliau, tik toliau nuėjusi nuo tavęs pradėjau suprasti, kad viskas yra tikrai blogai, kai verkia tas žmogus, kuris visada visus ramindavo. Ir man nereikėjo, kad kartotum jog gali numirti dėl manęs, aš tik norėjau, kad dėl manęs gyventum!

Nemėgstu atsisveikinimų. Nemėgstu, nes bijau, kad šitas mėlynas akis matysiu paskutinį kartą. O buvau pripratusi jas matyti kas dien, ir jei ankščiau būčiau žinojus, kad išvyksi, būčiau išnaudojus kiekvieną minutę šalia tavęs. Bet aš irgi žmogus, aš irgi klystu ir tikrai ne visada įvertinu tai, ką turiu. Buvai draugas, vėliau nekalti žvilgsniai, dar nekaltesni prisilietimai ir drebančios rankos pavertė tave kažkuo daugiau nei draugu, bet mažiau nei gyvenimu. Tu nesuprasi. Tu visada sunkiai suprasdavai ką norėdavau tau pasakyti. Nemoku tau to jausmo apsakyti. Kartais pamačius tavo liūdną veidą norėdavosi pribėgti ir stipriai tave apkabinti. Bet juk, kai tau buvo sunku, laikiau kito ranką. Kvailė kvailė kvailė. Juk tau skaudėjo, o aš to net nenorėjau. Net nenumaniau, kad ir tu man jauti tą patį ką ir aš tau. Nenumaniau, kad ir tu jauti tą beprotišką trauką žmogui. Jauti trauką, bet žinai, kad jai pasiduoti negali. Tu nesuprasi… Ir tos dainos buvo apie mus, tu juk žinojai. Tik tylėjai. Niekada nebūdavai per daug iškalbus, bet paslaptingas, tuom ir kitoks nei visi. Jaučiau, kaip tą naktį stebėjai kiekvieną mano judesį, kiekvieną mano kūno centimetrą. Ir pasidavėm, abu pasidavėm. Daugiau neiškentę to beprotiško noro suspausti vienas kitą glėbyje. Leidom pirštams susipynti, nekaltoms lūpoms liestis, leidom rankoms vienas kito kūnais bėgioti. Nors vienai nakčiai. Vieninteliai nakčiai, kuri sugebėjo tiek daug iš mūsų pasiimti, ir tiek mažai paliko. Ji paliko tik jo rankas ant mano kūno, kaip randus. Kuriuos saugosiu. Paliko jo lūpų saldumą ant mano kaklo. Tokį nuodėmingą, bet kartu ir tyrą saldumą. Jis tikriausiai nesupras… Pamenu, kaip abu tą naktį miegoti bijojom. Nenorėjom, kad tai pasibaigtų. Bijojom užmigti ir per greitai sulaukti ryto. Nes abu žinojom, kad ryte visa tai baigsis. Juk ne mums kartu eiti gyvenimo keliu. Supratę ką padarė, rankos atsipins. Kuždėti meilės žodžiai įsigėrę tarp tavo blakstienų nakty pasiliks. Juk kitaip ir būti negalėjo. Tu turėjai ją, o aš turėjau jį.
Pabudę ryte toliau buvome draugais, kurie pasimetusius žvilgsnius vienas nuo kito slėpė. Kad ir kaip abiems buvo skaudu, elgėmės taip, lyg nieko ir nebuvo. O gal iš tiesų nieko ir nebuvo? Tik viena nelemta naktis ir du žmonės, kurie tą naktį vienas kitam priklausė. Juk net nevadinom to meile. Per drąsus žodis tam jausmui kurį jautėm vienas kitam.
Stipriai sugniaužę kumščius ir užmerkę akis mes išdrįsim pamiršti. Gyvensim toliau taip, lyg širdys nebūtų alsavę viena. O šiandien klausysiuos mūsų dainų, žiūrėsiu mūsų nuotraukas, šypsosiuosi, galbūt verksiu. Pasiliksiu viena su naktimi ir maldausiu jos sugrąžinti tą akimirką, kai pirmą kartą tave pamačiau. Kad galėčiau viską pakeisti, ir neatsisukti į tavo pusę. Tu nesuprasi. Jei tik galėčiau padaryti taip, kad svetimi būtume. Ne vienas kitam ir ne dėl vienas kito. Supranti? Ne, juk tu niekada po velniais manęs nesupratai. Arba tiesiog aš nesistengiau, kad suprastum. Kad ir kaip ten bebūtų, aš pasiilgsiu. Nuoširdžiai ir iš visos širdies pasiilgsiu tavęs. Tik vieno aš pati nesuprantu, kaip žmogus per vieną naktį galėjo priversti mane apie jį galvoti tiek, kiek joks kitas nesugebėjo per keletą draugystės metų.

Vakaras. Žavi šviesiaplaukė šiandien laukia jo, grįžtančio. Nori, kad jų meilė ir vėl būtų tokia, kaip ankščiau, taigi paruošia jam šiokią tokią staigmeną. Ji pasipuošia raudona suknele, su didele iškirpte. Kaklą puošia vėrinys, jo dovanotas. Lūpos pertepamos permatomu blizgesiu. Staiposi prieš veidrodį ir šypsosi. Jis greit bus čia. Visai visai šalia, alsuos vienu ritmu su tavimi. Bet… Bet ir vėl skambutis, pranešantis, jog šiandien jis negrįš namo, kadangi eilinį kartą turi daug darbo. Ji viena atsisėda prie paruošto vakarienei stalo, atsikemša vyno butelį ir įsipila sau į taurę. Tuomet pakelia ją nuo stalo ir staiga ranka sustingsta. Išrieda ašara. Ji žino, kad šiandien jis visai ne darbe. Jis šiltame glėbyje. Glėbyje, bet ne jos. Svetimame. Kur panieka ir šalčiu dvelkia. Taure paliečia savo lūpas, gurkšteli. Dar vienas vakaras, kurį praleis viena. Atleiskit, ne viena, o su savo mintimis ir viltim. Viltim? Ne, vilties jau nebeliko…
Ji gurkšnoja vyną, ir žiūri pro langą. Žiūri į rudeninę gatvę, į susikibusias poras, ir pamena, jog kažkada ir jie buvo tokie artimi, tokie… Tik vienas kitam ir tik dėl vienas kito. Bet viskas atšalo. Viskas sugriuvo. Ir jie abu tai žino, tik bijo pripažinti. Bijo, kad vėliau gali trūkti vienas kito. Trūkti kvapo, ir prisilietimų ant vienas kito kūnų išraižytų.
Galbūt kažkada jie pripažins, jog daugiau kartu būti nėra prasmės. Jog daugiau nebesinori išvysti rytojaus vien tam, kad ryte pabudus mėgautumeisi mylimo žmogaus šypsena. Nebesinori? Na, greičiau jau neįmanoma. Neįmanoma sugrąžinti jausmų. Mes galime rėkti, šokti, bėgti, gailėtis, verkti, liūdėti, šypsotis, svajoti ir visa tai kartoti tūkstančius kartų. O mylėti… Kai mes nustojame mylėti, nieko nebegalime sugrąžinti atgal. Nič nieko. Nei trupinėlio laimės atgal į savo delnus.
Ji išgeria paskutinį gurkšnį ir su karčia ašara ant lūpų jį nurija. Su tusčia taure rankoje, atsistoja ir eina į miegamajį. Sutikti dar vienos nakties. Nakties, kai žvaigždės rodančios kelią į mylimojo glėby-nukris. O sugalvoti noro kaip tyčia nespėsi. Visuomet spėdavai, o dabar nespėsi. Nakties, kai žibintai kelio neberodys. Iš neapykantos. Nes ką gyvenimas davė nevertinot, ir saugoti vienas kito nemokėjot. Neišsaugojot širdyje, ir vėliau net nesistengėte išsaugoti rankose. Rudenio nakties, kuri tik dar labiau jus atitolins. Tik dar labiau nemylinčiais pavers. Tik dar daugiau skausmo ir išdavysčių suteiks.
Ji užsimerkia ir atgniaužia delną. Iškrenta taurė, o paskutinis vyno lašas nurieda ant šalto grindinio ir įsigeria. Atėjus rytui, ji ruošiasi naujai dienai. Vėliau ruošis vakarui, kurio pabaigą jau mintinai savo širdyje jo grubiom rankom išraižė… 

Paleidžiu Tavo ranką ir krentu į patį dugną, turbūt-iš nevilties, mano gyvenimas sugrius, o Tu pašėlusiai juokies. Prisiminimų dėžutę sudeginu, paleidžiu pelenus į orą. Tegul beprotis rudenio vėjas juos tau į akis neša ir vėliau širdy įstrigdina. O mūsų dangus nebesišypso, dažniausiai verkia naktimis. Šaltais šaltais lašais, kurie ant nekaltų delnų randus paliko. Svetimas prisilietimas ant tavo kaklo prisirišimo natom paskutinį kartą suskambėjo. Su savo delnais užgniauži mano kvėpavimą. Ir lyg niekur nieko stebi ką darysiu, stebi ar priešinsiuosi. O aš užsimerkiu, stipriai stipriai užsimerkiu ir bandau pabusti iš šio baisaus sapno. Po daug bandymų pabusti, suprantu, jog tai ne sapnas, o gyvenimas, ir greta jo pabirę laimės gabalėliai, o Tu… O Tu išvis ką nors gyvenime mylėjai??

Prisiglausk. Prisiglausk taip, kad lūpos liestųsi, bet dar nepriklausytų vienos kitoms. Kad pirštai susipintų ir kartu vienišą rudenį pasitiktų. Prisiglausk taip, kad akys mėgautųsi vienos kitų žvilgsniais, bet nepriprastų žiūrėti viena kryptimi. Kad kojos eitų vienu taku rytojaus pasitikti. Bet taip, kad tas takas netaptų jų gyvenimo keliu. Bučiuok taip, kad dalelė tavęs pasiliktų ant mano lūpų kampučių. Apkabink taip, kaip jūreivis apglėbtų savo horizontą. Ir įsimylėk. Įsimylėk taip, kad vėliau neskaudėtų. Tuomet aš galėsiu drąsiai tarti, jog esu laiminga. Rodos… Prašau nedaug?